Kuo toliau, tuo labiau priprantame prie minties, kad gyvenimas išties nebebus toks, kaip anksčiau… Mes galime kaltinti nelemtą virusą, ieškoti sąmokslų valdžios elgesyje, tačiau tai nei kiek nepakeis realybės – pasaulis pasikeitė negrįžtamai, o mūsų lūkesčiai ir iliuzijos jame dabar reiškia net mažiau, nei kada nors galėjo reikšti anksčiau.
Mes tolstame ne tik nuo savo darbo vietų, kolegų ir klientų, mes tolstame nuo savojo “pasaulio”, kuris kad ir koks buvo permainingas iki šiol, vis gi negąsdino mūsų nei kaukėmis, nei dezinfekciniais skysčiais, nei priverstine saviizoliacija, nei skiepijama baime artintis prie mylimų žmonių, nei juo labiau nebyliu susitarimu nedrįsti abejoti grėsmės realumu.
Visuotinė paranoja (nesvarbu, ar turinti tikrą ar menamą pagrindą) skatina ieškoti naujų būdų gyventi sociume, o dabartiniu momentu tai reiškia būti jame fiziškai nebūnant – bendraujant per socialines medijas, telefonu, pasitelkiant virtualias konferencijas, laikantis metrais išreikšto atstumo ar net virtualiai apsiperkant. Tikslas, suprantama, pateisina priemones – juk mes siekiame išgyventi kaip rūšis, tai yra išlikti patys bei išgelbėti savo palikuonis nuo ligų, kančios ar gal net galimo išnykimo.
Tačiau ką tai reiškia mums kaip žmonėms, jau pratusiems girdėti, jog kiekvienas esame Asmenybė ir įgudusiems (nors ir su tam tikra paklaida) manyti, kad nuo mūsų priklauso daug kas, jei tik ne viskas, gyvenime? Tokiems kaip aš arba Jūs tai, tikriausiai, reiškia iliuzijų griūtį. Kaip ir kiekviena pasaulinė katastrofa, buk tai karas, maras ar žemės drebėjimas, neišvengiamai įneša savo korektyvas į žmonių egzistencijos suvokimą, taip ir visuotinė socialinė izoliacija, pasirodo, sukuria prielaidas labai rimtai su savimi pakalbėti ir užduoti sau svarbų klausimą, o ką MAN daryti?
Ką daryti su darbu, kuris ir iki šiol kėlė nemažai abejonių savo stabilumu ar apmokėjimo sąlygų teisingumu, o dabar išvis pasidarė neprognozuojamas nei poilsio ir darbo režimu, nei atlyginimo dydžiu? Arba ką daryti su verslu, kurį ilgą laiką maniau esant sėkmingą ir pelningą, o dabar net nedrįstų tęsti pradėtų projektų, nes nebežinau, kada vėl užsidarysim?
Šioje vietoje jau turėtų atsirasti rekomendacijos, o ką gi iš tiesų daryti anksčiau minimais universalizuotais atvejais, tačiau vienintelis teisingas (nuo žodžio teisybė) atsakymas yra – NEŽINAU. Neižinau aš, nežinote ir Jūs. Taip, ko gero mes galime sukurti keletą racionalių atsakymų, padėsiančių mums pratemti dar kurį laiką ir kurių didžiausia vertė bus ta, kad jie mažina vis kylančią nervinę įtampą nuo visą apimančios egzistencinės nežinios, kurioje šiuo metu vienaip ar kitaip atsidūrėme visi.
Ką galiu išties pasiūlyti – tai netikėti tais, kas jau žino visus atsakymus ir yra paruošę Jums kokį išeities iš krizės planą. Tas planas veiks tik jos autorių fantazijose, nes akivaizdu, jog virusinė (ar geriau antivirusinė?) kampanija vis dar lieka gana šviežia ir netaip jau lengvai patikrinama. O jei už tą planą Jums bus pasiūlyta dar ir susimokėti, tai žinokite – jis tikrai veikia jo kūrėjų naudai, nes taip jie užidirba savo puotai maro metu…
Verslo ar veiklos vystymo planai, kaip ir vakcinos, turi būti patikrinti ant didelio kiekio bandomųjų triušių ir ištverti patikrinimą laiku. Kalbėdami apie darbą ar verslą turime prisiminti ir apie jo tvarumą ir stabilumą, kurie sudaro produktyvios veiklos bei darbdavio ir jo darbuotojų gerbūvio pagrindą.
Kitais atvejais lengvai ir greitai uždirbti pinigai, gauti kad ir ant virusinės/antivirusinės bangos, kai laiku buvo pakeltos kai kurių produktų ar paslaugų kainos ar pasiūlyti nauji, iki tol nebuvę aktualiais, gaminiai ar paslaugos, ilgainiui nebeturės liekamosios vertės. Į ką dabar verta investuoti savo laiką, pinigus ir pastangas, iš tikrųjų nežino niekas. O tie, kas žino, niekam nepasakys, nes taip jie praras savo dividentus…
Atsakymų, kaip ir visada, mums teks ieškoti savarankiškai, bet koks išorinis sufleravimas, ypač nepakankamai įsisąmonintas ar neteisingai suprastas, tik sukels dar didesnį stresą bei frustraciją šiais keistais laikais. Pasitikėkite savo sukaupta gyvenimo ir darbo patirtimi, atraskite per naują savo vidinius resursus ir panaudokite šį stagnacijos ir baimių pilną laikotarpį naujai pažinčiai su pačiais savimi.
Šis straipsnis yra paruoštas VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro užsakymu 2020 metų projekto „Socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijos į darbo rinką” rėmuose. Projektas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis. Teksto autorė – Olga Kirejeva, psichologė, karjeros konsultantė.
