Kuo daugiau atsakomybių turi darbuotojas, duo daugiau jis reikalauja iš savo darbdavių… Keista mintis atėjo ir niekaip nepaleidžia nuo tada, kai pradėjau svarstyti, o kas man būna svarbu, kai pasiryžtų prisiimti naujas atsakomybes ar iš visų jėgų stengiuosi įgyvendinti projektą?
Idealiame verslo pasaulyje turi galioti gana paprasta taisyklė: kiekviena veikla turi būti apmokama ir kiekvienas darbas vertinamas, nepaisant to, ar jis neša tiesioginę piniginę naudą ar yra atliekamas, siekiant užtikrinti darbo procesų nepertraukiamumą ir efektyvumą.
Mūsų šalies verslo tradicijoje dažnai yra nuvertinami darbai, kurie neatlieka pelno didinimo funkcijos, ir aukštinami tie, kurie šiai funkcijai tiesiogiai tarnauja. Tai yra į verslo procesų optimizavimą ir tobulinimą reaguojama kaip į darbą apsunkinantį dalyką, ir susitelkiama, pavyzdžiui, vien į klientų paiešką ar aptarnavimą. Taip ignoruojant faktą, kad pastaruosius procesus irgi galima padaryti efektyvesniais, jei tik būtų investuojama į jų optimizavimą.
Išimtimi laikoma gal tik buhalterija ir informacinės technologijos. Verslininkai jau seniai suprato, koks turtas yra geras ir mokantis “tinkamai” skaičiuoti mokesčius buhalteris. Taip pat vadovai jau šiek tiek įgudo, taikydami informacines technologijas: bendravimas elektroniniu paštu, video-konferencijose, užsakymų priėmimas ir klientų aptarnavimas internetu ir pan. Kiek sunkiau jiems sekasi su elektroninėmis planavimo bei verslo valdymo sistemomis, bet jau ir tai po truputį tampa priimtinu darbo įrankiu. Ypač dabar, kai visuotinio karantinavimosi laikotarpiu tenka visus procesus valdyti nuotoliniu būdu ir taip palaikyti ryšį su darbuotojais.
Tuo tarpu visos kitos verslo optimizavimo ar darbo palengvinimo idėjos paprastai būna atmetamos, o darbuotojai, siūlantys tokias iniciatyvas, išjuokiami ar pasiunčiami… na bent jau toliau atlikinėti savo pagrindines pareigas ir nelisti ten, kur nepriklauso… Ypač greitai atmetamos idėjos, kurių įgyvendinimui reikalingos papildomos lėšos, žmogiškųjų išteklių ir laiko sąnaudos. Niekas nėra pasiruošęs mokėti už tai, kas neneša pajamų čia ir dabar, niekas nėra pasiruošęs laukti, kol kažkas pradės veikti, nes “tai bus tik rytoj, o valgyti norisi šiandien”…
Toks rigidiškas požiūris gal ir yra pateisinamas kritiniais laikais ar kažkokiomis kitomis nelengvomis verslui aplinkybėmis, tačiau tenka pripažinti, kad jei darbuotojo iniciatyvumas ir tikėjimas savo gebėjimu pagerinti darbo procesus yra nuviliami ne vieną ir ne du kartus, juolab kai jokių išorinių trukdžių iniciatyvų paleidimui nėra, toks darbuotojas ilgainiui nustos siūlyti ir žvalgysis arba naujo darbo arba lauks ženklų, kad jam/jai jau ateina metas pradėti savo veiklą.
Neteigiu, kad būtina palaikyti kiekvieną savo darbuotojo idėją, tačiau apie jas bent pagalvoti, pasverti visus “už” ir “prieš” būtų naudinga. Ypač jei labai konkrečiu iniciatyviu darbuotoju paprastai yra pasitikima, ir jis/ji jau ne kartą įrodė, jog kompetencijų priimti sprendimus ir siūlyti naudingus dalykus turi.
Darbdaviai neretai net nemato ir fiziškai negali matyti visų optimizavimo galimybių, nes dalyvauja procesuose kaip koordinuojantys elementai, neturintys visos pasiekiamos vidinės informacijos. Jų tikėjimas, kad sugeba viską sukontroliuoti ir prižiūrėti yra pagirtinas, tačiau mažų mažiausiai nepagrįstas, nes būti vienu metu geru organizatoriumi ir puikiu vykdytoju – užduotis ne silpnų nervų žmogui.
Taigi, jei optimizavimo ar verslo vystymo iniciatyva yra priimama, taip pat turi būti ir vertinamas faktas, kad darbuotojas skirs jos įgyvendinimui savo darbo laiką, ir už tai turi būti mokama. Aišku, galima pasiūlyti žmogui pasavanoriauti, kaip tai dabar yra madinga, kurį laiką ar tiesiog pasiaukoti bendro tikslo vardan, tačiau mažai tikėtina, kad tokia formulė duos abipusiai naudingų rezultatų.
Tam, kad niekas neliktų nuskriaustas, verslui galima pasvarstyti apie galimybes turėti atskirą biudžetą procesų optimizavimui, tuomet nebus taip apmaudu mokėti darbuotojui iš tų pinigų, kurie darbdavio svajonėse jau gulėjo asmeninėse banko sąskaitose dividendų pavidalu. Realu? Sunku atsakyti, bet gal laikai visgi keičiasi?
Šis straipsnis yra paruoštas 2020 metais VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro užsakymu projekto “Socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijos į darbo rinką” rėmuose. Projektas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis. Autorė – Olga Kirejeva, psichologė, karjeros konsultantė.
