Profesionalumas ar žmogiškumas? II dalis

Vieni mūsų, įsidarbindami, bando apgauti kitus – vadovus, kolegas – ir vaizduoja, jog puikiai susitvarko su patikėtu darbu, kiti gi darbe jaučia nuolatinę įtampą ir imasi vis naujų atsakomybių, dažnai tai darydami savo sveikatos sąskaita. Abu atvejai, be jokios abejonės, yra kraštutiniai, tačiau kontinuume tarp vieno ir kito kiekvienas mūsų gali atrasti save. 

Taigi, kaip sekasi tiems, kas jaučia nuolatinę įtampą dėl darbo? Natūrali ir aiški yra naujoko įtampa: kai žmogus tik ateina dirbti ir stengiasi kiek daugiau, nei įprasta, nes suvokia, kad daug ko reikia išmokti, perprasti darbo specifiką ir metodus, pritapti prie kolektyvo, išsiaiškinti, kas per “žvėrys” yra jo ar jos vadovai ar kolegos, galų gale – atrasti savo vietą jų tarpe. 

Vidutiniškai naujokas apsipranta per maždaug pusmetį. Įtampa po to laiko jau ima slūgti, entuziazmas kiek prislopsta, susiformuoja tam tikri darbiniai įpročiai ir įgūdžiai, įvyksta mažiau ar labiau sėkminga adaptacija prie kolektyvo. Beje, visiškai nesėkmingas adaptacinis periodas paprastai baigiasi ties bandomojo laikotarpio pabaiga: arba darbuotojo atleidimu, arba jo/jos savanorišku pasitraukimu.

Tačiau dirbančių žmonių tarpe vis atsiranda tokių, kurie net ir po kelių metų, praleistų dirbant tą patį darbą, vis nenustoja jausti nerimo: jie pergyvena, kad pavėlavo atsakyti vadovui, net jei pastarasis, nepaisydamas jokių darbo normų, siunčia savo paliepimus elektroniniu paštu vidurnaktį; nerimauja, kad praleido kliento skambutį, nors gal patys tuo metu gulėjo operacinėje ar laidojo savo artimąjį… Šie elgesio scenarijai galbūt pernelyg sutirština spalvas, tačiau yra tikėtini. Prisiimamos atsakomybės ribos prasiplečia tiek, kad viso ko toleravimas iš vadovų, klientų ar net draugų pusės tampa nebevaldomas.

Žiūrėk, čia išbėgama iš vaiko gimtadienio, nes vadovas liepė paruošti ataskaitą, kurią pats/pati žadėjo užpildyti dar prieš savaitę, kitoje situacijoje – sergančiai mamai nepavyksta nuvežti vaistų, nes kolega, turėjęs naktį budėti be perspėjimo išvažiavo į sodybą ir kiek padaugino alkoholio, ir dabar ji tenka pavaduoti, trečioje situacijoje – geriausiai draugei organizuojamas ir apmokamas mergvakaris, nes ji neva neturi kitų atsakingesnių ir labiau pasiturinčių draugių. 

Tokių ar panašių neįtin racionalių situacijų yra ir bus apstu, nes, pripažinkime, tam, kad pradėtum kitiems sakyti “ne”, turi turėti žymiai didesnės drąsos, negu švaistytis į kairę ir į dešinę visiems patogiais ir maloniais “taip”.

Paradoksalu, tačiau tokie nerimastingi ir nuolat užsiėmę darbuotojai puikiai suvokia, kad daro kažką ne taip: nemoka ilsėtis, nejaučia pasitenkinimo gyvenimu, gyvena nuolatiniame bėgime, tačiau prabėgę kritinį tašką, jau nebegali sustoti: atsakomybių kalnai darosi vis aukštesni, energijos lygis – vis žemesnis, ir nors, atrodytų, jau seniai turėję atsidurti įsivaizduojamojo kalno viršuje, realybėje – vis mankštinasi papėdeje. Judėjimas lyg ir vyksta, bet tik vietoje…

Koks tokių darbuotojų indėlis į bendrą visuomenės gerbuvį? Nelaimingi žmonės, kurie susikaupusią įtampą ir nerimą geriausiai sugeba išreikšti per psichosomatinius sutrikimus, besikartojančias fizines traumas (kurios dažnu atveju ištinka dėl sumažėjusios dėmesio koncentracijos) ar per tikras nuo ilgalaikio streso atsiradusias ligas. Tai nuolatiniai poliklinikų ir ligoninių lankytojai, kurie gydytojų pasakymu “ieško ligų”, tačiau tokių “ligų” net pats jautriausias tyrimų įrenginys neras – jie ieško savo skausmų priežasčių už pasirinkto gyvenimo būdo ribų. 

Be jokios abejonės bet kokia ilgai negydomas sutrikimas, ar tai būtų tikra ar “menama” liga, gali virsti tikra problema – keliu į dalinį ar visišką darbingumo praradimą, kai sugrįžimas bent į pradinę sveikatos bei psichinės gerovės būseną užtrunka dvigubai ilgiau, nei ėjimas link prarajos, kitaip dar vadinamos “darboholizmu”…