Kas yra tikrasis profesionalumas? Kaip mes atrandame savo pašaukimą? Kada mes dirbame su atsidavimu, o kada - tiesiog "stumiame" darbo laiką? Šie ir panašūs klausimai ateina ne į kiekvieną galvą, tačiau jei joje vis gi apsigyvena - tai dažniausiai užsibūna ilgam...
Vieni mūsų, įsidarbindami, bando apgauti kitus – vadovus, kolegas – ir vaizduoja, jog puikiai susitvarko su patikėtu darbu, kiti gi darbe jaučia nuolatinę įtampą, dažnai tai darydami savo sveikatos sąskaita. Abu atvejai, be jokios abejonės, yra kraštutiniai, tačiau kontinuume tarp vieno ir kito kiekvienas mūsų gali atrasti save.
Ko siekia tie pirmieji, apgaudinėjantys kitus? Visų pirma, aišku, – atlyginimo ir stabilumo. Šie asmenys dažnai net nesvarsto, kas yra jų “pašaukimas”, jie tiesiog naudojasi proga ir imasi to darbo, kurio galbūt pavydi kitiems, arba kuris, jų akimis žiūrint, nereikalauja ypatingų pastangų, žinių, gebėjimų. Svarbiausia, kad jame būtų galima užsidirbti pragyvenimui. Kad ir kokią darbo sritį bepasirinktų, kiekvieną jų jie sugeba pritaikyti prie savo asmeninių poreikių. Šie poreikiai dažniausiai yra mažai kuo susiję su savęs realizavimu darbo vietoje, pagalba kitiems ar bendro tikslo siekimu…
Taip atsiranda pulkai negabių valstybės institucijų ir medicinos įstaigų darbuotojų, policijos pareigūnų, teisininkų, pardavėjų, padavėjų, mokytojų, dėstytojų, įvairaus plauko meistrų ir daugelio kitų profesijų atstovų. Kuo tie negabūs darbuotojai pasižymi – tai neįprastai stipria neapykanta viskam: atliekamoms pareigoms, kolegoms, vadovybei, klientams.
Neapykanta gali reikštis pasyviai per ignoravimą, abejingumą, skeptišką požiūrį į žmones, o gali transformuotis ir į poreikį nurodinėti, konfliktuoti, ginčytis, ieškoti kaltų ir kratytis bet kokios atsakomybės už savo veiksmus ir sprendimus. Ir jeigu karjeros pradžioje šią neapykantą jie dar gali slėpti, laikui bėgant tai daryti sekasi vis prasčiau.
Sunku pasakyti, iš kur tos agresyvios nuotaikos atsiranda: ar iš sudaužytų gyvenimo svajonių, ar iš prastai pasirinktos darbo srities, bet faktas lieka faktu – su tokiais žmonėmis dirbti yra labai sudėtinga. Kolegas ir vadovus jie vargina apsimestiniu uolumu, kuris kažkodėl niekaip neatneša laukiamų rezultatų, o klientus ar pagalbos siekiančius žmones – neišspręstomis arba atmestinai sprendžiamomis problemomis.
Prirašyta begalės knygų ir mokslinių straipsnių apie tai, kaip pakelti darbuotojų motyvaciją, tačiau ką mes matome tikrovėje – abejingus valdžios ar teisėsaugos atstovus, skeptiškus medikus, vaikus nekenčiančius mokytojus… Ir čia įvardijamos tik tos profesijos, dėl susidūrimo su kuriomis tūlas pilietis patiria didžiąsias psichologines traumas, įsimenančias ilgam.
Kovoti su tokiais darbuotojais beveik neįmanoma, nes šių žmonių motyvacija dirbti yra labai trapus ir sudėtingas reiškinys, kurį sutrikdyti gali bet koks vidinis ar išorinis veiksnys. Ir pirmaisiais, kas patiria tą motyvacijos trūkumą, paprastai tampa klientai, esantys priklausomoje padėtyje – ligoninių ar slaugos namų pacientai, paramų gavėjai, nukentėjusieji nuo įvairių nusikaltimų ir kt. Jiems atmestinis specialistų darbas paprastai smogia stipriausiai būtent dėl pažeidžiamos padėties…
Mažai tikėtina, jog visose “negabių” darbuotojų darbovietėse taip prastai, pavyzdžiui, su vadovavimu, bendradarbiavimu, darbo krūvio paskirstymu ir/ar apmokėjimu už darbą. Ir dar svarbiau, kodėl jų neigiamas požiūris į darbo sąlygas daro tokią įtaką atliekamoms pareigoms?
Šiuolaikiniame darbo pasaulyje labiau stebina istorijos apie atsidavusius ir stiprius specialistus bei jų dėkingus klientus, negu nepatenkintų paslaugų gavėjų skundai apie savo pareigas nevykdančius darbuotojus. Atrodytų, kad pirmosios istorijos yra kažkieno sumanytas reklaminis žingsnis, užsakomoji projektinė viešinimo veikla, vykdoma siekiant populiarinti nesvarbų ką – produktą, įmonę, profesiją. Užtat antroji istorijų rūšis vertinama kaip atspindinti realybę, kaip tą, kurį parodo tikrąjį “profesionalų” veidą. Iš kur gi kyšo tokio iškreipto suvokimo “ausys”?
Aišku, objektyvi tiesa yra ta, jog dažnas kritikuojantis nelabai supranta vienos ar kitos tarnybos, įstaigos, įmonės veiklos principų, jos specialistų veiksmų ir kompetencijos ribų. Kartais tas nepatenkintas pilietis nuo pat kreipimosi momento priskiria organizacijoms ar institucijoms savo paties/pačios sugalvotas “magiškąsias” galias. Taigi atveju, kai besikreipiančiojo lūkestis nesutampa su iš specialisto gautu atsakymu, tai kelia pirmajam nuostabą, o kaip pasekmė – ir didžiulį pyktį.
Taigi, ankstesne pastraipa paneigiau visų juridinių vienetų taikomą aksiomą – klientas NEvisada būna teisus! Tačiau tai nėra priežastis menkinti “nenuovokių klientų” orumo.
Bet kokios profesijos atstovo atsakomybė yra ne tik žinoti, bet ir gebėti perteikti kitam savo kompetencijų ribas. Kartais neužtenka griežtu tonu pasakyti klientui – “mes to nedarome/nemokame/negalime, o kas daro – mums neįdomu, taigi išeikite už durų/nebeskambinkite/neberašykite mums”.
Nepasakysiu nieko naujo, tačiau norint bent sumažinti bendrą nepasitenkinimą gautu neigiamu atsakymu itin svarbu klientams mokėti paaiškinti savo galimybių ribotumą – paprastai ir žmogiškai, stengiantis neįsivelti į konfliktą. Moralizavimas ir “savaimesuprantamumas” čia netinka niekaip… Nes tai, kas yra žinoma darbuotojui, visiškai nebūtinai yra žinoma interesantui. Tad akių vartymas ir šmaikščios užuominos apie tai, kaip “to galima nežinoti”, tikrai nėra kelias į susikalbėjimą.
Darbuotojams, “pavargusiems” nuo atliekamo darbo, taikiai ir maloniai išeiti iš panašių situacijų, aišku, nelabai pasiseks – jų balso tone, veido išraiškoje neišvengiamai pasijus nepasitenkinimas. Na, žinote kaip tai būna: atsiranda toks nejaukus jausmas, lyg tu savo klausimu ar prašymu sutrukdei žmogui veikti kažką labai svarbaus – pavyzdžiui, gerti kavą ar vartyti Facebook…
Klientai ilgainiui susitvarkys su patirtais neigiamais išgyvenimais, tačiau darbuotojai-apsimetėliai niekur nedings iš savo darbo vietų. Jie sėdės ir neišvengiamai trukdys į šiuos darbus patekti tiems, kas nuoširdžiai ir be apgaulės vykdytų savo pareigas. Sistema taip jau surėdyta, kad gabių žmonių išties ne tiek jau daug, ir jie dažnai net nesusimąsto, kokie yra gabūs. Užtat tie, kieno vaidybiniai ir pataikavimo gebėjimai galėtų būti verti Oskaro nominacijos, dažniausiai prasiskina sau kelia į pirmąsias eiles, atsidūrimas kuriose jiems suteikia bent minimalios valdžios pojūtį – juk jų galioje yra nepadėti, neinformuoti, nuvilti ar net išjuokti…
Šis straipsnis yra paruoštas VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro užsakymu 2020 metų projekto “Socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijos į darbo rinką” rėmuose. Projektas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis. Teksto autorė – Olga Kirejeva, psichologė, karjeros konsultantė.
