Laimės paieškos, arba duobėtasis karjeros kelias

Mums sako, kad viskas šiame pasaulyje yra įmanoma, tereikia panorėti. Be ką daryti, jeigu nori visko ir iškart? O jei to nori jei ne "čia ir dabar", tai bent labai greitai? O jei nori to, kas priklauso kitam?

Tikriausiai ne vienam mūsų norėtųsi surasti kelią į tikrąją laimę. Kai kurie žmonės ieško to kelio sėkmės receptų knygose, garsių guru konsultacijose ar asmenybės tobulėjimo seminaruose. Gal stipriai nesuklysime, jei manysime, jog “laimės žinovų” sufleruojama gyvenimo formulė yra paprasta: turtas=laimė. Panašu, kad tokia tiesa traukia žmonių, nelinkusių eikvoti savo brangaus laiko apmąstymams apie gyvenimo prasmę, dėmesį. 

Tenka pripažinti, kad minėtų guru pasekėjai taip meistriškai įsigudrino siekti laimės per pinigus, taip tobulai įvaldė bendravimo techniką: “aš šiuo metu dirbu, negaliu tau skirti laiko“, kad iš tiesų tapo savotiškai laimingi. Nesirūpina savo psichine ir fizine sveikata, atsiribojo nuo šeimos, artimųjų rūpesčių. Ir visada turi pasiteisinimą – dirba dėl šeimos ateities, mokosi dėl tobulesnio “Aš”, pluša dėl finansinio stabilumo… 

Neginčijamos tiesos turtas=laimė pasekmė – tikra darboholizmo epidemija. Nuoseklus formulės taikymas gyvenimo pasirinkimuose pažadina žmoguje vieną savybę, kuri ilgainiui tampa visa ko varikliu. Tą savybę galime sąlyginai pavadinti godumu. Tokio pobūdžio godumas nėra vien tik troškimas turėti kuo daugiau pinigų, tai yra kiek sudėtingesnis santykio su pasauliu kūrimo būdas.

Palikime nuošalyje tuos, kas tik kalba apie savo tariamas sėkmes ir apgaudinėja aplinkinius, siekdami pasirodyti įdomesni, negu yra iš tikrųjų. Pakalbėkime apie žmonės, kurie tikrai daug ką veikia gyvenime, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia darbe arba galvodami apie darbą, kurie su visu atsidavimu dalyvauja visuomeninėse veiklose ir nuoširdžiai didžiuojasi savo pasiekimais. Šie žmonės sukasi pačiame įvykių sūkuryje, visur reikalingi, kviečiami bei pageidaujami, ir, tenka pripažinti, paprastai neblogai uždirba. Jie yra godūs įspūdžiams, ryšiams, socialiniam statusui, skirtingoms užduotims, mokslams, įvykiams, kelionėms – viskam, ką tik pavyksta įtraukti į savo besisukantį pasaulį.

Demonstruoti savo pasiekimus šie asmenys sugeba gana įmantriu būdu: iš jų išgirstame nemažai skundų dėl perteklinio užimtumo, poilsio trūkumo, jie nuolat kažkur skuba, vėluoja, perkelia susitikimus, deleguoja neįprastas užduotis, bendrauja lyg jums skirtas laikas būtų pavogtas iš kažkokio žymiai svarbesnio užsiėmimo.

Kuo daugiau su tokiais žmonėmis bendraujame, tuo stipriau pradedame abejoti jų nuoširdumu. “Matai, koks aš svarbus” – lyg sakytų jie mums, vis atidėliodami pokalbį, prašydami perskambinti vėliau ar užsiimdami panašiomis nekaltomis manipuliacijomis. Laisvo laiko stoka, atrodytų, jiems toks pat pasididžiavimo objektas, kaip, pavyzdžiui, kokiai turtingų tėvelių atžalai būtų naujas prabangus automobilis.

Kaip jaučiasi aplinkiniai, išgirdę eilinį “aš neturiu laiko“? Priklauso nuo santykio su darboholikais. Esant artimam, intymiam ryšiui toks blaškymasis tampa tikra kančia, su kuria galima arba susitaikyti ir tyliai laukti laisvos minutėlės bendram laiko leidimui, arba pykti ir agresyviai reaguoti į kiekvieną nusimuilinimo nuo draugo (-ės), tėvo/motinos, partnerio (-ės) ar kitų atsakomybių. Ir vienu ir kitu atveju ryšys yra nestabilus bei ribotas, gilaus tarpusavio supratimo ir pagarbos jame nesukursi…

Jei santykis yra darbinis, profesinis, tuomet viskas priklauso nuo recipiento sąsajos su darboholiku. Jam pavaldūs asmenys arba praranda bet kokią iniciatyvą ir laukia, kol nuolat užsiėmęs bosas pats su viskuo susitvarkys, arba neiškentę, perima visą atsakomybę už sprendimus ir atima iš boso iniciatyvą. Vadovaujantys asmenys su pavaldiniais-darboholikais ypatingai nežaidžia: arba ieško mažiau aktyvių darbuotojų, jei jaučia grėsmę savo pareigoms, arba išnaudoja juos, dar labiau užkraunant darbais. Kolegos, perkandę bendravimo ydą, tiesiog stengiasi nebekreipti dėmesio į skundus bei planuoja veiklą, kuo mažiau įtraukiant amžinai užsiėmusius bendradarbius į savo planus.

Dar nedrąsiai, bet vis dažniau girdime, jog per didelis dėmesys, sutelktas vien į darbą, nėra produktyvumo rodiklis. Kiek mūsų iš tiesų sugeba efektyviai ir be klaidų dirbti protinį darbą po 10-12 valandų per parą? Taip, tiek išbūti prie kompiuterio, susitikimuose su verslo partneriais ar klientais, mąstant apie veiklos strategijas ar užsiimant velniai žino kokiais svarbiais dalykais, mes tikrai galime ir kartais net labai trokštame. Tačiau, kokia yra tokios veiklos kokybė? Kiek originalių ir įdomių dalykų mes galime sukurti, jei skęstame nerime dėl neatliktų darbų, nesudalyvautų seminarų, neprisiimtų naujų mums siūlomų atsakomybių, projektų ir pareigų? Galbūt dar svarbesnis klausimas, iš dalies vedantis prie atsakymo apie laimės šaltinį, būtų: kokia yra tokio užimtumo nauda mūsų santykiui su mūsų vidiniu pasauliu ir artimais žmonėmis?

Paradoksalu, bet sėdėdami ištisas paras prie sudėtingos užduoties, mes dažnai nesugebame rasti sprendimo. O tik užtenka užsimiršti, išmesti problemą iš galvos, pailsėti, žiūrėk – atsakymas ateina tarsi savaime. Joks čia ne stebuklas: mintys apie užduotį lieka fone, ir kai tik mes leidžiame savo smegenims persikrauti, tai neretai grįžtame prie darbo jau su konkrečiu sprendimu. 

Išvada prašosi savaime: laimės, meilės, prasmės ar kitų panašių dalykų paieškos vargu ar galimos darbų virtinėje: nusikamavę ir neturėdami nei vienos laisvos minutėlės, mes nepastebėsime net krentančio ant galvos aukso luito, ką jau kalbėti apie tokį neapčiuopiamą ir įsijautimo reikalaujantį dalyką kaip laimė.

Atrodytų, kaip viskas paprasta: atrasti savo laimę nebūtina godžiai ryjant viską, ką siūlo šis pasaulis. Svetimų žmonių sėkmės istorijų skaitymas, eilinio asmenybės tobulėjimo guru lozungų klausymas, dalyvavimas neaiškios kokybės seminaruose – tai būdai, kurie vagia darboholikų laiką ne ką mažiau, negu tiesioginis darbas. Tačiau kaip sunku sustoti, kai godumas vis stumia į priekį ir traukia prie naujų įspūdžių, projektų, idėjų, galimybių, juk labai baisu prarasti progą tapti sėkmingu, nuolat užsiėmusiu, reikalingu…

Šis straipsnis yra paruoštas  VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro užsakymu 2020 metų projekto „Socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijos į darbo rinką” rėmuose. Projektas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis. Teksto autorė – Olga Kirejeva, psichologė, pokyčių ir karjeros konsultantė.