Karantinų, arba korektiškai kalbant, saviizoliacijos, bangoms griaunant ir naikinant mūsų gyvenimo planus, tenka taikstytis ne tik su augančiomis paslaugų ir prekių kainomis, bet ir su mažėjančiomis pajamomis, o taip pat baimintis gresiančio nedarbo.
Niekam jau seniai ne paslaptis, kad aukščiau minėti procesai vyksta pastaruoju metu nuolatos, tik jų paaiškinimų niekas jau nebeieško. Atsakymas juk dabar akivaizdus – pandemijos mes dar neturėjome, tad tvarkomės kaip išgalim. Taigi vieni tai padaryti išgali, keldami kainas už prekes ir paslaugas, o kiti – mažindami savo darbuotojams atlygius arba išvis juos atleisdami.
Nedarbo lygis Lietuvoje išaugo, apribojimų keliauti, judėti… ir ką jau čia… ramiai gyventi atsiranda vis daugiau. Nemaža dalis trumpam atšauktų reikalavimų vėl grįžta. O ką tai reiškia paprastam piliečiui? Ypač tam, kurio darbas buvo susijęs su bendravimu ir susitikimais su žmonėmis? Jam tai reiškia vieną – artimiausioje ateityje klientų skaičius galimai mažės, darbo valandos susitrauks, reikės galvoti apie alternatyvius pajamų šaltinius.
Nemaža dalis mokytojų, menininkų, psichikos ir socialinio darbo specialistų nejučia dairosi į pandemijos laikotarpiu ypač išgarsėjusios “Barboros” darbo skelbimus, kai kurie net bando papildyti sandėlių darbuotojų ir prekių surinkėjų gretas. Suprantama, daugumos jų į darbus nepriima, nes nelabai tiki, jog žmonės, didžiąją gyvenimo dalį praleidę prie stalų ar molbertų sugebės atlaikyti fizinį darbą, kai tektų stovėti, lankstytis ir kelti sunkumus net dvylika valandų iš eilės. Suprantama, darbo krūviai visokio plauko prekių pristatymų bendrovėse bent kol kas yra apmažėję, tad masinių buvusių menininkų, mokytojų ar kitų visai kitose srityse gabių darbuotojų priėmimų į sandėlius nenusimato. Karantino laikotarpiu papildomai priimti darbuotojai jau seniai atleisti, laukiama, kas gi bus toliau.
Tas “toliau”, stebint pasaulio įvykius, darosi vis nestabilesnis, vis mažiau ekspertų imasi prognozuoti būsimus įvykius vienoje ar kitoje srityje. Atidaromi ir uždaromi oro uostai, atveriamos ir užveriamos valstybių sienos sukuria chaoso ir nevaldomos padėties nuojautas. Visa tai skraido ore, jaudina ir neramina.
Tokiomis neramiomis nuotaikomis gyvendama visuomenė negali laisvai ir pasitikinčiai kurti savo ateities planų, negali išlikti darbinga ir gyvybinga, negali nustoti laukti dar vienos karantino bangos, dar vienos atleidimų bangos, dar vienos panikos bangos… Bandykime atrasti bent balansą tarp nežinomybės ir pasitikėjimo savo jėgomis, ieškokime individualių atsakymų, galbūt Jums pavyks atrasti naują vietą šioje kiek iškreiptoje realybėje…
Šis straipsnis yra paruoštas 2020 metais VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro užsakymu, įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės inicijuotą Socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracijos į darbo rinką projektą. Projektas finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės lėšomis. Teksto autorė – Olga Kirejeva, psichologė, pokyčių ir karjeros konsultantė.
