Dažnai manoma, kad "bendrauti" su kitais žmonėmis yra labai paprasta – čia paspaudi, čia apkaltini, čia priverti paklusti – ir viskas – bendravimas davė rezultatų: "1:0" - tavo naudai. O kas lieka kitai pusei? Savo silpnumo ir menkavertiškumo pajautimas, sutryptas orumas?
„Na ir kas?“ – sakysi tu, – „Nereikia būti liurbiu, tik silpni leidžia save spausti.“ Teisingai – džiunglių įstatymai gali veikti ir miestuose, tereikia įjungti žvėriškus instinktus. Ir nesvarbu, jog kito taip vadinamas „silpnumas“ yra sąlygotas gana objektyvių aplinkybių: pavyzdžiui, jis ar ji dirba aptarnavimo srityje ir yra sukaustytas (-a) darbo tvarkos taisyklių; tas kitas yra per jaunas ir naivus, kad galėtų tau atsikirsti; tas kitas buvo gerai ir draugiškai nusiteikęs, kol nesusidūrė su tavim ir nepasimetė iš netikėtumo; tas kitas tave taip stipriai myli, kad nenori konfliktuoti ir stengiasi įtikti tau savo paties interesų nenaudai. Na ir taip, lieka tam tikra tikimybė, kad tas žmogus liurbis… Bet ar esi pakankamai nuovokus, kai būni apakintas pykčio, kad pajustum skirtumą?
Tave kausto bandymas kontroliuoti savo pyktį, kas sukelia dar stipresnį irzulį, tau kyla troškimas išlieti tulžį kuo greičiau, kad tik ta įtampa atslūgtų, taptų ne taip stipriai juntama. Tavo kūnas dreba, veidas išbąla arba atvirkščiai rausta, atrodo, dūmai rūgtų iš ausų, rankos taip ir spaudžiasi į kumščius. Kiek tavyje jėgos, kiek energijos tavo įsiūtyje, kaip norisi juo atsikratyti, skaityk – nuoširdžiai “pasidalinti” su kitais.
Agresija gimdo agresiją – tai yra tiesa, kurią žmonija kažkodėl stumia savo sąmonės pakraščius, atranda pateisinimus jos apraiškoms ideologiniuose, religiniuose ar kituose įsitikinimuose. Žmonės eina į karus, veliasi į politinius debatus, lipa ant barikadų revoliucijose, ieško teisybės teismuose ar gatvėse per mitingus. Kodėl? Primityviai aiškinant – agresija ir negatyvi jėga ieško būdų išsilieti, kitaip ji grasina „susprogdinti“ patį jos turėtoją.
Kasdieniame gyvenime juk kaip kartais būna: tu aprėkei žmogų, jis nesugebėjo apsiginti, o po įvykio tam “nevykėliui” juk gali prasidėti ilgas ir nuobodus ruminavimo (aut.: tai nuolat pasikartojančios ir varginančios mintys) epizodas: žmogus vis suks savo galvoje jūsų „diskusijos“ momentus, galvos apie savo „atsikirtimus“ ir tai „kaip ten reikėjo tau atsakyti“, „kaip darysiu kitu panašiu atveju“ ir pan. Taigi iš vieno agresyvaus žmogaus mes turime jau du – nukentėjęs nuo tavęs skirs visą agresiją sau, o galbūt išsilies ant kitų silpnesnių ar tiesiog pastojusių kelią. Taip tavo pyktis judės toliau. Suteikei jam pagreitį, gali save pasveikinti.
Šeimoje, artimuose santykiuose tu irgi puikiai naudoji savo gebėjimus pavergti mylintį žmogų, priversti paklusti tavo valiai. Jis neturi kur dingti, tu tobulai paruošei dirvą – kurį laiką buvai mylintis ir rūpestingas, pripratinai prie savęs savo dėmesiu, dovanomis, pastebėdavai kiekvieną smulkmeną, tapai pačiu svarbiausiu gyvenime. Kartais, aišku, gąsdindavai savo žiaurumu, bet jis buvo nukreiptas į kitus, svetimus žmones, ir buvo tam tikra prasme kerintis, patrauklus. Tavyje telpa tiek daug energijos, tavo pyktis moka apsimesti tuo, kuo nėra – aistra, dėmesingumu, meile. Nežinau, ar esi girdėjęs, žmogau, bet neigiamas emocijas galima nukreipti ir pozityvia linkme. Aišku, jei esi sadistas ir sociopatas iš prigimties, tau tai negalioja. Pyktį galima išlieti į darbą, į kūrybą, į sportą – į ką tik nori, vietoje artimų bei tolimų žmonių žeminimo ar kankinimo. Bet, aišku, tai nėra taip lengva ir paprasta, kaip aprėkti padavėją, savo vaiką ar trenkti antausį „mylimam“ žmogui, tam jau reikia susivaldymo, pastangų, pykčio kontrolės, bet toks dorovingas gyvenimas yra ne tau. Tau smurtas – tai bendravimo būdas. Klausimas tik, ar tie kiti yra pasiruošę bendrauti nuolat kentėdami?
Teksto autorė – Olga Kirejeva, psichologė, karjeros ir pokyčių konsultantė
