Dialogas su savimi

Pasirodo, smurtas – tai mūsų kasdienybė, neatsiejama mūsų gyvenimų dalis. Jūs jo nepastebite? Atidžiau panagrinėkite žinių temas, kiek jose pranešimų apie nusikaltimus, karus ar policijos veiksmus. Politikų debatai ar tarpvalstybiniai ginčai – tai visa užslėptos, o kartais ir gana atviros, agresijos ir galios žaidynių virtinė. Didžioji dalis populiariųjų šiuolaikinių filmų bei knygų irgi mums pasakoja apie smurtą: nusikaltimų tyrimai, vaikystėje patirtos prievartos aukų istorijos ir daugelis kitų, dirginančių nervų galūnes, minčių liejasi į mus per televizijos, kompiuterių ekranus ar per spausdintus puslapius. Įsiklausykite, ką žmones kalba gatvėse – pyksta ant valdžios, tyčiojasi iš pažįstamų, kritikuoja savo artimų žmonių ar vaikų elgesį, kaltina darbdavius dėl mažų atlyginimų ir nepagarbos. Mes gyvename lyg neturėtume pasirinkimo – visur mus sekioja smurtaujanti aplinka: jei ne veiksmu, tai žodžiu, jei ne žodžiu, tai piktu žvilgsniu.

„Nereikia čia sutirštinti, nebūkim paranojikais. Gyvenimas įvairiapusis ir gražus!“ – atkirsite Jūs. Ir aš neišvengiamai su Jumis sutiksiu, nes pasaulio grožis irgi matomas plika akimi. Daugelis mūsų, jei neturi kokių genetinių ar įgytų sutrikimų, geba skirti spalvas ir pripažįsta, kad viskas aplink nėra vien juodai-balta. Gyvenimas būna visoks – pasitaiko jame juodų dienų, baisių žmonių, bet jis būna ir lyg vaivorykštė – smagus, įvairiaspalvis. Tačiau sutikime, kad lengviau atsimename savo skriaudas ir žymiai rečiau atmintyje sugebame iškelti malonius įvykius. Baisios akimirkos įsirėžia į atmintį labiau, jos, atrodytų, yra žymiai ryškesnės ir patvaresnės laiko atžvilgiu. Tie atsiminimai lyg smurtautų prieš mus vėl ir vėl. Mes juos nagrinėjame, lyg lėtai gurkšnis po gurkšnio gertume tą kartų gėdos, kaltės ir pykčio kokteilį, taip metų metus kankindami save, ieškodami priežasčių save nubausti ir pagailėti. O vėliau neretai imame kankinti ir kitus: „Jei man blogai, kodėl kitiems turi būti gerai?“

„Išmok atsiriboti, neimk į plaučius!“ – lyg pašiepdami mano besaikį niūrumą, sakysite Jūs, ir vėl, po velnių, busite visiškai teisūs. Aš smurtauju prieš save, bandau smurtauti prieš kitus ir net nenoriu ar nemoku to pastebėti. Kaip man tuomet atsiriboti nuo smurtaujančio pasaulio, kaip nekreipti dėmesio į aplink vykstančias blogybes? Kadaise Sidharta Gautama išėjo į platų pasaulį ir pirmą kartą po ilgų metų palaimingo gyvenimo tėvų dvare pamatė kančią, ligas ir mirtį. Jį šokiravo šie vaizdiniai, ir jis apvertė savo gyvenimą aukštyn kojomis, net sukūrė religiją – budizmą, lyg šiolei padedančią milijonams žmonių ištverti pasaulio kančias ir neprarasti vilties. Kuo eilinis „aš“ skiriasi nuo nušvitusio Budos – beveik ne vienas iš mūsų neturėjo prabangos metų metus nematyti svetimos kančios ar patirti savos.

Mes nuo mažens vienaip ar kitaip susiduriame su smurtu. Kažkam pasiseka mažiau, ir jie išvis nežino nieko apart kovos už būvį priešiškai nusiteikusioje aplinkoje. Kažkas gyvena daugiau ar mažiau šiltnamio sąlygomis, bet vis tiek mato tai draugų mirtis, tai artimųjų finansines bėdas, tai bent iš šalies prisiliečia prie kokių kitų negerumų: konfliktų ar muštynių. Kas mes esame dabartiniame taške – ar darome smurtą savo asmenybės varomąja jėga ar paliekame jam atsarginį suoliuką ir išleidžiame į žaidimo aikštelę tik reikiamu momentu, priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir gebėjimo tą pasirinkimą padaryti. Sakysite viskas nulemta nuo pat pradžių – genetikos, šeimos ar auklėjimo. Nesiginčysiu, gal Jūs ir esate teisūs, bet gyvenimiški pavyzdžiai rodo, jog ne visų alkoholikų vaikai patys prasigeria ir ne visų mokytojų atžalos išauga pavyzdingais visuomenės piliečiais. Tokia diskusija paprastai veda į niekur, tad bandykime susitarti bent tiek, kad menkiausią pasirinkimą gyvenime turi beveik visi ir, jei tai traktuosime kaip aksiomą, daugelis dalykų atrodys paprastesniais.

Taigi mūsų valioje atrasti „smurtaujantį žmogų“ savyje, ir susitikus su juo akis į akį, pasakyti jam: „Tavo pyktis tėra tavo paties vidinės būsenos atspindis, pykčio nesukelia kiti žmonės: politikai, draugai, kolegos ar darbdaviai, Tu pats leidi jam būti ir valdyti Tave, nurodinėti Tau, kaip elgtis ir kaip jaustis. Aš Tave matau, Tave stebiu, ir labai noriu, kad sutartume, nes esame priversti gyventi viename kūne“…

Kaip tas dialogas vyks, priklausys nuo to, ar tikrai norėsite su savimi sutarti. Gal visgi vieną dieną pastebėsite, kad kažkas su Jumis yra ne taip? Visiškai nesvarbu, ar Jūs dažnai be priežasties jaučiatės nelaimingi, ar staiga praradote gebėjimą džiaugtis gyvenimu, ar leidžiate kitiems save skriausti, ar nuolatos jaučiatės kažkieno auka, ar susipykote su visais aplinkiniais ir rezgate keršto planus. Svarbu, kad visais tais atvejais Jūs smurtaujate ir prieš save ir prieš aplinkinius. Svarbu, kad Jūs ignoruojate gražiąsias pasaulio puses ir koncentruojatės ties juodomis jo juostomis. Jūs patys esate didžiausi smurtautojai, kuriuos kada nors buvote sutikę savo kelyje. Pripažinkite šią tiesą, ir niekas nebetrukdys Jums pasirinkti naują gyvenimo kryptį.