Kokia linkme einame mes? Mes, kaip Žemės gyventojai, kaip atskiri individai, kaip mąstančios (bent taip teigiama) būtybės? Ar tebeesame laisvi rinktis, išlikti savimi, nešti savo unikalumą kaip skydą, apsaugantį nuo blogio, sociumo mums primestos kaltės ir baimės?
Entuziasto nuotaika subjuro berods negrįžtamai. Kažkur išgaravo jo turėtas entuziazmas (gal jau metas ir vardą pasikeisti?). Nebenori jis nieko gelbėti, nebesiveržia kurti kažko naujo, tobulinti savęs ar pasaulio. Mintys užgulė tamsios, jausmai – slogūs. Vienintelis jam belikęs malonumas – spoksoti į sieną, įsisupus į pledą. Net kavos pasiimti nebeina, mat tingi.
„Gal man depresija? – mąsto Entuziastas, akimis vedžiodamas po tapetų raštus, – Ar taip ji atrodo iš vidaus: kai nieko nenori, bijai išeiti iš namų, vengi draugų, kurių ir taip ne tuntais turi? Kodėl taip sunku bendrauti, užbaigti pradėtus darbus, daryti kažką naujo? Apie kūrybines veiklas net kalbos nebėr…
Galbūt aš nebemoku gyventi? Lyg pasaulyje būtų pakeistos „priimtino” elgesio taisyklės, o instrukcijų, kaip tos taisyklės taikomos, niekas nepasivargino surašyti. Ką dabar galima sakyti, o ko negalima? Su kuo galima bendrauti, o su kuo santykių reikėtų vengti, nes ne duok die, reputaciją susigadinsi, o siekėjai (na, kad ir hipotetiniai) nuo tavęs ims ir nusisuks…
Sakysite, reikia elgtis pagal vidinę nuojautą. Tačiau ką daryti, jei ta nuojauta vis dar vadovaujasi senomis normomis, bo naujų dar neįsisavino. Išeina taip, kad apie savo „netinkamą” elgesį sužinai tik kažkokį „kito jausmus skaudinantį” veiksmą atlikęs ar „socialiai nepriimtiną” mintį garsiai išsakęs ? Minų laukas, ne kitaip!
Net neturėdamas intencijos kažko įžeisti, prastai įvaldęs neapykantos kalbos įgūdžius bei gyvenimą padėjęs ginant silpnus ir skriaudžiamus, vis tiek rizikuoji būti sukritikuotas ar net pasmerktas dėl savo „standartų neatitinkančio” mąstymo… Koks mąstymas belikęs tinkamu? Švarus nuo bet kokiu įsitikinimų, rizikingų daiktavardžių, dviprasmiškų minčių, o tuo pačiu ir nuo ironijos, sarkazmo, proto gal? Kaip dalintis su pasauliu savo idėjomis ir mintimis, jei tos mintys ir idėjos netyčia užmins ant kažkieno skaudančios nuospaudos? Juk nesi koks visagalis, kad užjaustum visų planetos gyventojų skaudulius ar kentėtum nuo kiekvieno individo potencialiai patiriamos traumos.”
Susisuko Entuziastas dar giliau į pledą ir užmigo. Kietas popietės miegas atnešė jam nostalgijos persmelktą sapną, kuriame Frank’as Sinatra stovėjo scenoje, vienoje rankoje laikydamas taurę viskio, o kitoje – cigarą, ir dainavo apie seniai pamirštą netolerantišką, bet gyvą ir laisvą pasaulį. Entuziasto sapnų karalystėje vis dar vyravo laisvės ir jaukaus chaoso atmosfera. Na, bet nieko, nauja realybė įneš ir į šio revoliucionieriaus galvą švarias nuo bet kokių socialiai nepriimtinų veiksmų ar normų mintis, tereikia laiko ir tinkamo paruošimo.
#entuziastouzrasai #gyvenimoklausimai #mielagiena #pokyčiai
Teksto autorė – psichologė Olga Kirejeva.
