Tas nepamirštamas degėsių kvapas

Norėdami išsaugoti savo veidą kitų, kad ir visiškai mums svetimų žmonių – bendradarbių, bendraminčių ar klientų akivaizdoje, užsidirbti ir turėti daugiau, neretai persistengiame: dirbame iš peties, imamės naujų atsakomybių, vis mokomės ir prisitaikome, išmetę iš savo žodyno žodį „Ne“. Veikimas ir savęs „efektyvinimas“ savaime tampa gyvenimo tikslu, judėjimas vertinamas tik tas, kuris būna pirmyn ir į viršų…

Apie perdegimo sindromą kalbama pastaruoju metu (ypač akistatoje su pandemijos sukeliamais kitais psichologiniais sunkumais) daug ir plačiai: kaip nuo jo apsisaugoti galite paskaityti kad ir čia arba jau rimčiau čia. Tačiau, ką gi iš vidaus reiškia gyventi emocinio, profesinio ar šiaip egzistencinio perdegimo būsenoje? Ką slepia nuo mūsų psichologijos teoretikai po politiškai korektiškais ir universalizuotais šios būsenos ar jos įveikimo būdų aprašymais?

Perdegimo sindromui galėtų tikti degančio namo analogija. Tu lyg stovėtum vidury namo – aplink tik ugnis ir dūmai. Deguonies trūkumas ir degėsių tvaikas jau bebaigia tave uždusinti, batų padai prisvilo prie grindų ir neleidžia pajudėti iš vietos. Tu šauki, kad tave kuo greičiau rastų ir ištrauktų. Už sienos net girdėti ugniagesių balsai, bet jie dar toli, o tu silpsti ir nebetiki, jog suspės laiku.

Galbūt ši analogija pernelyg drastiška, galbūt tu ir nestovi ant išgyvenimo ribos, galbūt tavo gyvybė nepriklauso nuo to, ar specialistai suspės tave laiku ištraukti, tačiau jausmai ir mintys perdegimo laikotarpiu būna gana slogios. Neviltis ir baimė dėl ateities vargina, blogos nuojautos ir tragiški gyvenimo baigties skurde vaizdiniai persekioja dieną-naktį, pasitikėjimas savo jėgomis krenta iki spuoguotos paauglystės laikų lygmens, o į pirmą planą išeina panikos priepuoliai ar medicinai nežinomos kilmės skausmai ir kiti kūno pojūčiai. Žiūrėk, nuo tokių spalvingų aprašymų net raumuo po akim išdavikiškai tvinkčioti pradėjo…

Kas keisčiausia, kad net darbinių santykių, kurie galimai ir „paskatino“ lėtinio nuovargio ar perdegimo atsiradimą, nutraukimas būsenos nepakeičia. Kartais atsitraukimas nuo darbinės veiklos ją net pablogina. Jei jau įpratai vertinti save tik per tai, kokį socialinį statusą turi, kiek visko gyvenime nuveikei, kiek uždirbai ir kaip esi aukštai vertinamas kaip tam tikros srities profesionalas, tai kas tu esi be šios „užsklandos“?

Atsidūrus vienumoje su savimi, pasirodo, ne taip jau ir lengva atrasti racionalų pradą visoje toje neigiamų patirčių virtinėje. Graudžiai juokinga būna tuomet, kai pavyksta suvokti, jog ne dėl paties darbo ar užduočių gausos (na, bent jau ne vien dėl to) tu atsidūrei tame „degančiame name“. Pasirodo, čia tu pats kažkaip nemoki gyventi neįsitempęs, atrodyti kaip ne super-profesionalas, nebūti itin mandagus ir atliepiantis, ar kokiu tu ten stengiesi būti, kad tik pasijustum priimtas, vertinamas ir reikalingas. Bet iki to suvokimo kiekvienam išlikusiam gyvam po ano „egzistencinio gaisro“ teks kurti savo reabilitacijos planą pačiam ar su profesionalia pagalbą, ypatingą dėmesį skiriant grįžimo į įprastą „veikimo“ būseną prevencijai.

#darbas #karjera #perdegimas #perdegimosindromas